Anotacija: "Nors parašyta prieš tūkstantį metų. „Priegalvio knyga“ japonams šiandien yra kalbos grynumo pavyzdys ir iškiliausias literatūros perlas, parašytas džiuihicu stiliumi. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia sekti teptuką. Kitaip tariant – aprašyti viską, ką sugalvoji, ką pamatai, pasikliauti tik širdimi. Japonai suvokia, jog viskas, kas supa žmogų turi gilią prasmę ir neturi likti nepastebėta. Užrašyti netikėtą mintį ar prisiminimą, aprašyti buities sceną ar rimtus pamąstymus apie gyvenimą, apie žmones, rašyti lengvai, neprisiverčiant, tarsi poeziją – štai kas yra džiuihicu."Pakanka perskaityti trečdalį knygos. Perskaičiusi ją visą, jaučiuosi taip, lyg bučiau skaičiusi tą pačią knyga tris kartus. Viskas ima kartotis, darosi nuobodu, norisi knygą užversti. Vientisos istorijos nėra, prarandama laiko tėkmė, nusikeliama laiku į priekį, vėl grįžtama atgal. Na bet nieko keisto, tai ne pasakojimas, o dienoraštis, asmeniniai užrašai su mintimis, vaizdais, eilėraščiais, detalėmis. Savaip žavi knyga ir antros tokios turbūt nerasčiau.
Citatos:
""Labiausiai ilgiesi draugo stebėdamas sniegą, mėnulį ir gėles." Kai žaviesi sniego ar mėnesienos grožiu... kai jauti palaimą susiliedamas su nuostabiais reiškiniais, imi ilgėtis draugo: nori pasidalinti džiaugsmu.""
"Nori miego, net truputį užsnaudi, kai staiga plonyčiu balseliu liūdnai uždainuoja uodas, sukiojasi prie pat veido, ir netgi, toks menkutis, mažais sparniukais pajėgia sukelti vėjelį. Varo iš proto."
"Kviečiate veltui,
Argi galiu palikti
Rasos nubertą lotosą?
Argi galiu sugrįžti
Į žemišką chaosą?"
"Kaip žavu, kai melijos žiedai, suvynioti į to paties atspalvio šviesiai violetinį, o ajero lapai - į žalią popierių! Lapus susuka į plonus vamzdelius arba baltą popierių perriša baltomis ajero šaknimis. Labai subtilu, jei laiškan įdėtos ilgos ajero šaknys. Damos susijaudinusios tariasi tarpusavyje, kaip geriau atsakyti, rodo viena kitai savo sukurtus laiškus. Smagu į jas žiūrėti. Jeigu žmogui tą dieną pasitaikė pasiųsti atsakomąjį laišką žymaus asmens dukrai ar aukšto rango dvariškiui, jis visą dieną bus kuo puikiausios nuotaikos. Kokia puiki šventė. O kai vakaro sutemose staiga kažkur pasigirs lakštingalos trelė - koks žavesys."
"Mūsų bespalvis blankus pasaulis kankinantis, nemalonus... Kartais man norisi... Ach, pabėgti toli toli! Bet jeigu tokiu metu paklius po ranka gražus baltas popierius, geras teptukas, balti lapai su gražiu raštu arba Mičinoku popierius - nurimstu. Sutinku gyventi toliau. O jei ne, pasitiesiu tankiai supintą žalią šiaudinį demblį baltu apvadu, kuriame ryškiomis dėmėmis išsibarstęs juodas raštas... Susižavėsiu ir pagalvosiu: "Ne, kas bebūtų, aš nepajėgsiu išsižadėti šio pasaulio. Gyvenimas pernelyg man brangus...""
No comments:
Post a Comment