Rasos Žalynaitės „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“ - dviejų gyvenimo metų patirtis Japonijoje, asmeniniai pastebėjimai, išgyvenimai, vietinių pasakojimai apie šalį, kultūrą, papročius, tradicijas ir kelionių po kaimynines Azijos šalis įspūdžiai.
Rasa Žalynaitė - mokytoja ir keliautoja. Mokytojavimo praktikoje - Assumption mokykla Filipinuose, Valdorfo Vilniuje, kalbos mokyklos Japonijoje. Kelionių maršrutuose - daugiau nei trisdešimt šalių, kai kuriose iš jų kelerių metų gyvenimo patirtis.
Labai patiko. Manau, praėjus kuriam laikui skaitysiu šią knygą dar ne kartą. O plėstis daugiau net nenoriu, joje yra visko, ir japonų gyvenimo ypatumų, ir kelionių po šventyklas, kalnus. Japoniško maisto gamyba, šventės, vestuvės, kasdienybė ir daug visko, ka patyrė knygos autorė gyvendama šalyje porą metų.
Citatos:
„Kai gavome testus atgal, visų kandžiai (kanji – hieroglifai) buvo ištaisyti. Sąžiningai kiekvienas. Vienur milimetru koks pagaliukas pailgintas, kitur kojytė irgi milimetru daugiau į viršų užriesta. Visas lapas raudonas raudonas.“
„Mano namų darbai raudonuote raudonavo. Atrodė, kad ji sąžiningai su liniuote išmatuoja kiekviena pagaliuka ir paskui jį, taip pat su liniuote, tiksliai vienu milimetru prailgina.“
„Per keletą mėnesių nė vieno maisto hieroglifo. Užsisakinėjom aklai:
- Na, kuris „piešinukas“ tau patinka?
- Šitas visai nieko. Ir anas: Labai daug pagaliukų. O tau?
- Na, pažiūrėkim. Šitas kažkoks paprastas atrodo. Nereikia. Turbūt ir maistas bus prastas. O, žiūrėk, koks įdomus.
Klykavom abu iki nugriuvimo. Kažin ar restorane dar kada nors buvo tokių kvailių, kurie maistą pagal kandži grožį užsakinėtų. Beje, mūsų pasirinkimas buvo puikus.“
„Rūpinimasis vaiku nuo pirmųjų kūdikystės dienų iki tol, kol jis baigs universitetą, tėvams yra vienas pagrindinių. Pagal tradicinę auklėjimo sistemą vaikui iki penkerių metų leidžiama beveik viskas: tėvai jo nedraudžia ir tenkina kiekvieną užgaidą. Vėliau mokyklinio amžiaus vaiko vienintelis rūpestis yra mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Kai kurie iš jų nesugeba net sumuštinio susitepti ar kambario susitvarkyti, nes tokius darbus namuose atlieka mama ar senelė. Vaikas turi labai svarbią veiklą mokytis.“
„Galbūt artumas gamtai, meditacija, filosofinis požiūris į gyvenimą, kūno švaros ir minčių skaidrumo svarba padeda japonams susitaikyti su tuo, kas įvyko, kas vyksta, ir nekankinti savęs klausimu kodėl.“
„Autobusas vertas atskiro pasakojimo. Jame ne dvi eilės po dvi vietas, bet trys po vieną. Japonai – individualistai. Nemėgsta ir nenori liestis prie kito žmogaus. Sėdynės patogios. Padėtas paklotėlis, pagalvėlė ir šlepetės, kad nereikėtų per naktį su batais vargti. Langai uždangstyti sunkiomis užuolaidomis, kad nė kruopelytė šviesos neprasiskverbtų. Niekas nešneka. Pas mus būtų pažintis užmezgę ir per naktį marčias, žentus ir anytas iškoneveikę.“
„Kai matau japonus taip nebendraujant, mane net šiurpas krato. Matai, esi tarp žmonių, bet tuštuma tokia baisi, kad atrodo, kad aplink manekenai sustatyti. Turbūt nenuostabu, kad žmonės šoka po traukiniais. Tai buvo pirmas įspūdis. Vėliau požiūris šiek tiek keitėsi. Miestas toks didžiulis, tiek daug žmonių, garsų, triukšmo, skubėjimo, spalvų ir reklamų mirgėjimo, kad kelionė metro ar traukiniu yra galimybė pailsėti, pabūti vienam niekieno netrukdomam, pailsinti akis nuo ryškių spalvų.“
„...labai greitai įvertinau keliavimo atskirai privalumus. Didžiulėje minioje žmonių buvauviena ir džiaugiausi. Galėjau, kiek norėjau, klausytis, stebėtis, žioplinėti netrukdoma pašalinių minčių ar komentarų. Galėjau eiti, kur panorėjusi, ar sėdėti prie šventyklos, kiek širdis geidžia. Galėjau negalvoti, kad kažkas pavargo ar išalko, gal batai kojas nutrynė ar namų pasiilgo. Vienatvė leidžia labiau pajusti miestą, žmones, leidžia daugiau girdėti ir matyti. Leidžia visame tame triukšme ir minioje išgirsti save. Teikia ramybės. Man Japonija – paslaptinga šalis. <...> Japonija noriu pajusti vidumi, sugerti į save.“
„Pirmajame aukšte yra keli kambariai. Visos durys slankiosios, todėl gali pasidaryti vieną erdvę. Tualetas – tikras japoniškas: reikia atsitūpti, o ne atsisėsti. <...> Vonia irgi japoniška. Į ją turi įeiti nusirengęs. Tada atsuki dušą, vanduo bėga tiesiog ant grindų. Sėdiesi ant suoliuko, priešais pasidedi nedideli kubiliuką su vandeniu ir prausiesi, gremžiesi su muilu ir šiurkščiu rankšluostuku. Paskui lipi į karštutėlę (!) vonią. Paguli. Gali išlipti, apsilieti šaltu vandeniu ir vėl lipti pagulėti. Vanduo iš vonios neišleidžiamas. Po tavęs taip pat krupščiai nusigremzęs gulsis kitas. Galite įsivaizduoti, kad tai žinodamas labai ilgai sau atrodai purvinas.“
„Jau anksčiau minėjau, kad Japonija norom nenorom išmoko žmones paklusti taisyklėms. Ir labai greitai. <...> draugams nuolat kartoju, kad visus lietuvius reikėtų profilaktiškai grupėmis į Japoniją metams suvežti. Kad išmoktų laikytis taisyklių.“
„Japonai turi išleidę knygelę, kurioje smulkiai aprašoma daugiau nei trys šimtai savižudybių būdų!“
„Prie kiekvienos parduotuvės gali rasti didžiulį puodą, prikimštą skėčių. Kieno jie? Kažkieno ir kartu niekieno. Arba visų. Skėčiai čia pigūs. Žmonės eidami į parduotuvę, juos palieka lauke. Taip irgi rūpinamasis kitais: kad nereikėtų papildomai grindų valyti, kad kilimėlių nesušlapintų, kad šlapio skėčio prie kito pirkėjo nepriglaustų, kad galų gale pačiam patogiau būtų. Išėję, jeigu šviečia saulė, lietsargio nebeima. Jo prireiks kažkam kitam, kuris išeis iš parduotuvės tuo metu, kai pliaups lietus. <...> Mandagumo ir paslaugumo ratas sukasi.“
