Kūryba: Draugystė

Draugyste. Kartais trapi kaip morenginis sausainis, kartais nesunaikinama net smarkiausio viesulo. Griebianti uz sirdies, sukelianti beprotiska juoka bunant drauge, ir riedanti asara bunant toli vienai nuo kitos. Turbut tai tikra draugyste, su nuopoliais, su issiskyrimais, bet visada griztama i ta pati kelia.. draugystes kelia.

Svarbiausi dalykai sielai ir sirdziai: Seima, kurioje gimiau. Drauge, su kuria uzaugau. Vyras, kuris yra naujoji mano seima, ir vaikas, kuris kurs nauja savo gyvenima. Ir be tikros draugystes pilnavertis gyvenimas neimanomas. Draugyste papildo ir subrandina.

Suvokdama, kad gyvenimas nera amzinas, kad yra pradzia, yra ir pabaiga, susimastau apie tai, ka turiu, ka padariau, ko nedadariau, kas galbut liko neivertintas, liko uzmirstas.. Mintyse praskrieja mano gyvenimo geriausios drauges. Tos, kurios liko, ir tos, su kuriomis keliai issiskyre. Tos, kurios jau pamirso, ir tos, kurios dar atsimena.. Ir svarbiausia tos, kurios yra cia ir dabar su manimi, kaip toli jos bebutu. Tikros drauges.

Pasele pizamu vakareliai ir vaikinu kabinimai internetu, juokas, juokas ir dar karta juokas! Mokymasis is knygu aukstyn kojomis. Begimas misku i niekur, kad tik begti drauge! Verkti padejus galva ant peties, braukti asaras nuo drauges skruosto.. Imituoti rukyma osiant juros bangoms. Daryti isdaigas. Dieve, tai neuzmirstamos ir neikainojamos akimirkos, kurias isgyvena tikros drauges. Ir jausmas, kad JOS visada salia, be abejoniu.

2010 06 21

Knygos: Nicky Pellegrino "Kiara"

Italija, 1964-ieji. Marija yra vyriausia Karozų šeimos dukra. Jai šešiolika. Bet ji mato tik virtuvę, kur kiekvieną rytą mama kepa duoną, ir Angelio kavinę, kur susitinka draugai ir verdama stipri kava. Tėvai deda daug vilčių į savo pirmagimę, bet ji turi savų planų. Tai knyga apie tris skirtingų kartų moteris ir senąją italų virtuvę, kuri jas sieja.

Nicky Pellegrino (g. 1964) - italų kilmės anglų rašytoja ir žurnalistė. „Kiara“ - pirmasis jos romanas, išverstas į kelias kalbas ir pamėgtas skaitytojų.

Įtraukianti, moteriška, žavi knygutė. Joje visko po truputį. Šiek tiek Italijos ir Anglijos, meilės, abejonių ir nuopolių. Žmonių vertybės ir pasirinkimai. Maisto kvapas. Perskaičius knygą norėjosi tuoj pat imtis darbo virtuvėje ir gaminti iki vakaro. Knyga bus skirta draugei. Gal ir jos įspūdžiai bus panašus į manuosius?

Knygos: Sharon Owens - Taverna Klevų Gatvėje

Anotacija: " Gražioji Lilė Bjumont su vyru Džeku turi autentišką Viktorijos laikų taverną vienoje iš kelių išlikusių grįstų Belfaso gatvelių. Jie jau dvidešimt metų susituokę ir praleido tą laiką beprotiškai mylėdami vienas kitą ir džiaugdamiesi mažu jaukiu pasaulėliu tarp nuolatinių lankytojų.

Bet vieną dieną Dubline įsikūręs statybų rangovas Vincentas Haloranas atvyksta į Belfastą užsimojęs iš pagrindų pakeisti Klevų gatvę. Kiti verslininkai mielai sutinka parduoti jam savo vietas ir pasitraukti į pensiją, tad Lilė su Džeku supranta, kad jų dienos dramblio kaulo bokšte suskaičiuotos.

Artėjant Kalėdoms Lilė nusprendžia pasamdyti keturias gražias barmenes, du puikius dainininkus ir išgelbėti taverną..."

Neiškenčiau, ir gražiai, atsargiai, nenučiupinėjant knygos puslapių, perskaičiau ją. O kodėl atsargiai? Todėl kad ši knyga padėta prie šiųmetinių Kalėdinių dovanų.. Labai jauki ir šilta knyga. Visiškai atsijungia smegenys ir prarandama laiko nuovoka, nes šis romaniūkštis taip greit ir lengvai skaitosi. Pakvipo Kalėdomis...

Knygos: E. Aukštakalnytė-Hansen "Mama Afrika"

"Knygoje „Mama Afrika“ su meile ir švelnia šypsena aprašyta patirtis gyvenant ir keliaujant po Juodąjį žemyną, autorės darytos nuotraukos atskleidžia egzotiškai taurų jo grožį. Lietuvei pavyko įgyti senųjų savanos gyventojų pasitikėjimą, stebėti ir užfiksuoti nemažai vietos genčių buities detalių, ritualų, kurių liudininkais retai tampa svetimšaliai."

Labai patiko, lengvai ir greitai "surijau" knygą. Informatyvi ir tokia reali, labai paprastai ir aiškiai viskas aprašoma, kad lengva įsijausti, suprasti. Daug informacijos apie įvairių genčių skirtumus, papročius, apeigas. Liūčių sezonai, raganosių, zebrų, dramblių, gepardų ir kitų egzotinių gyvūnų stebėjimai, dalyvavimas masajų genties vestuvėse, vaizdingas pasakojimas iš kelionės į Bazaruto salyną - rojų žemėje. Informacija apie tai, kaip ten švenčiamos Velykos, Naujieji metai, Kalėdos. Apipjaustymo ceremonijos, apie kurias paskaičius pasidaro silpna,  neštumo laikotarpio ypatumai. Apie papuošalus, didžiules skyles ausyse, kurios išpjaunamos dėl grožio ir daug kitos informacijos, Eglės įspūdžių, patyrimų...

Citatos:

"Neščia moteris masajų kultūroje turi labai griežtai laikytis dietos, kad nepakistų kūno formos. Paisoma tokios taisyklės: nei ji, nei vaisius motinos įsčiose neturi priaugti daug svorio, tik tuomet gimdymas bus nesunkus, nekels grėsmės jų gyvybėms. Pirmus tris mėnesius ji gali valgyti viską. Dažnai ji prašo avienos, ožkienos, jautienos ar net žvėrienos, jos norams negalima atsakyti. Ir artimieji, ir netoliese gyvenantys kaimynai vykdo būsimos motinos užgaidas. <...>

Nuo šešto nėštumo mėnesio jai visiškai draudžiami pieno produktai, net ir paraugintas nugriebtas pienas. Ji verčiama daug dirbti, rinkti žabus, netgi ganyti gyvulius. Šiuo laikotarpiu patariama valgyti krakmolingą maistą, kukurūzų košę. Griežtos dietos laikomasi todėl, kad per gimdymą gimda atsiveria (tikriausiai dėl apipjaustymo) daug mažiau negu neapipjaustytos moters. Jei vaisius būtų didelis, masajų moteris negalėtų natūraliai pagimdyti, tikriausiai ir motina, ir vaisius mirtų, nes tokio Cezario pjūvio ten niekas neatlieka"

Knygos: S. Shonagon "Priegalvio knyga"

Anotacija: "Nors parašyta prieš tūkstantį metų. „Priegalvio knyga“ japonams šiandien yra kalbos grynumo pavyzdys ir iškiliausias literatūros perlas, parašytas džiuihicu stiliumi. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia sekti teptuką. Kitaip tariant – aprašyti viską, ką sugalvoji, ką pamatai, pasikliauti tik širdimi. Japonai suvokia, jog viskas, kas supa žmogų turi gilią prasmę ir neturi likti nepastebėta. Užrašyti netikėtą mintį ar prisiminimą, aprašyti buities sceną ar rimtus pamąstymus apie gyvenimą, apie žmones, rašyti lengvai, neprisiverčiant, tarsi poeziją – štai kas yra džiuihicu."

Pakanka perskaityti trečdalį knygos. Perskaičiusi ją visą, jaučiuosi taip, lyg bučiau skaičiusi tą pačią knyga tris kartus. Viskas ima kartotis, darosi nuobodu, norisi knygą užversti. Vientisos istorijos nėra, prarandama laiko tėkmė, nusikeliama laiku į priekį, vėl grįžtama atgal. Na bet nieko keisto, tai ne pasakojimas, o dienoraštis, asmeniniai užrašai su mintimis, vaizdais, eilėraščiais, detalėmis. Savaip žavi knyga ir antros tokios turbūt nerasčiau. 

Citatos:

""Labiausiai ilgiesi draugo stebėdamas sniegą, mėnulį ir gėles." Kai žaviesi sniego ar mėnesienos grožiu... kai jauti palaimą susiliedamas su nuostabiais reiškiniais, imi ilgėtis draugo: nori pasidalinti džiaugsmu.""

"Nori miego, net truputį užsnaudi, kai staiga plonyčiu balseliu liūdnai uždainuoja uodas, sukiojasi prie pat veido, ir netgi, toks menkutis, mažais sparniukais pajėgia sukelti vėjelį. Varo iš proto."

"Kviečiate veltui, 

Argi galiu palikti

Rasos nubertą lotosą?

Argi galiu sugrįžti

Į žemišką chaosą?"

"Kaip žavu, kai melijos žiedai, suvynioti į to paties atspalvio šviesiai violetinį, o ajero lapai - į žalią popierių! Lapus susuka į plonus vamzdelius arba baltą popierių perriša baltomis ajero šaknimis. Labai subtilu, jei laiškan įdėtos ilgos ajero šaknys. Damos susijaudinusios tariasi tarpusavyje, kaip geriau atsakyti, rodo viena kitai savo sukurtus laiškus. Smagu į jas žiūrėti. Jeigu žmogui tą dieną pasitaikė pasiųsti atsakomąjį laišką žymaus asmens dukrai ar aukšto rango dvariškiui, jis visą dieną bus kuo puikiausios nuotaikos. Kokia puiki šventė. O kai vakaro sutemose staiga kažkur pasigirs lakštingalos trelė - koks žavesys."

"Mūsų bespalvis blankus pasaulis kankinantis, nemalonus... Kartais man norisi... Ach, pabėgti toli toli! Bet jeigu tokiu metu paklius po ranka gražus baltas popierius, geras teptukas, balti lapai su gražiu raštu arba Mičinoku popierius - nurimstu. Sutinku gyventi toliau. O jei ne, pasitiesiu tankiai supintą žalią šiaudinį demblį baltu apvadu, kuriame ryškiomis dėmėmis išsibarstęs juodas raštas... Susižavėsiu ir pagalvosiu: "Ne, kas bebūtų, aš nepajėgsiu išsižadėti šio pasaulio. Gyvenimas pernelyg man brangus...""

Kūryba: Auskarai

Kadangi pradėjau kurti auskarus, tai ir tęsiu jų gaminimą, kol nusibos, ir imsiuosi kito darbelio. Susukau iš įvairių spalvų juostelių dar keletą tų pačių rožyčių. Nors kai kurios jau labiau panašėja į gvazdikus. :) Taip pat iš seno vėrinio pasiskolinusi karoliukų sukurpiau tuos vijoklinius aistringus auskarėlius. Grožio, ir ne bet kokio, o savom rankom pagaminto, niekada nebus perdaug. 

Kūryba: Auskarai - Romantiškos rožytės

Įkvėpimas niekur nedingsta, tad visas kurį laiką brandintas mintis išliejų darydama darbelius. Turėjau nusipirkusi auskarų užsegimų. Radau namie senų, močiutės laikų vingiuotų juostelių, kurias susukus, gaunasi štai tokios rožytės. Jas persiuvau skersai, kad neišsivyniotų, dar šiek tiek užsukau tos pačios juostelės klijuodama "super" klijais, kad pasislėptų siulai ir tada jau likusią juostelę nukirpau. Gautą rožytę priklijavau prie auskaro. Užtrukau prie auskarų apie 15 minučių. Paprasta, bet genealu. :)

Kūryba: Vaikiška knygutė

Radusi šiek tiek įkvėpimo savyje ir laisvo laiko per sūnaus pietų miegą, ėmiausi senai sugalvoto darbelio - mažos vaikiškos knygelės gamybos iš namie turimų kanceliarinių priemonių. Taigi, knygutės lapams buvo naudota kartoninė dėžė, išpjoviau iš jos reikiamo dydžio stačiakampius. Juos apklijavau spalvotu popieriumi. Viršeliui naudojau norimo dovanų maišelio iškarpas. Knygutės vidus - fantazijos reikalas. Aš naudojau įvairias iškarpas iš reklaminių žurnaliukų, kuriuos planavau išmesti. Prie paveiksliukų sukūriau tekstą, daugmaž tinkantį mano sūnaus kasdienybei ir esamiems paveikslėliams. Visus knygutės lapelius "super" klijais priklijavau prie taškuoto dovanų maišelio popieriaus. Darbelis baigtas - šiuo metu tai knygutė, kuria sūnus pačia pirmąją išsitraukia iš knygų lentynos, turbut tas taškuotas popierius labai traukia akį. ;)