"Nepaprastas lengvumas ir švelnumas, humoro ir gyvenimo tragizmo derinys D. Foenkinos kūrinius leidžia prilyginti oro bučiniams – jie efemeriški, keliantys malonių prisiminimų. Jo istorijos tipiškai prancūziškos – kai prisilietimai ir neištartos mintys tokios svarbios, kai žvilgsnis pasako daugiau nei veiksmas, kai subtilu viskas – žingsniai ir žvilgsniai, susitikimai ir išsiskyrimai."
Pradžia lyg ir nepatiko. Skambėjo banalokai. Tačiau įpusėjus gavau ko norėjau. Knyga susideda iš minčių, detalių, pamąstymų ir gaunasi nuostabi, trapi meilės istorija. O kiekviena meilės istorija būna apipinta atsitiktinumų, magijos, sutapimų. Radau dalelę savo meilės, savo gyvenimo vaizdų, suvokimo. Knyga plonyte, greitai susikaito. O fonas Katie Melua The Flood daina :))
"Ji įžengė į jųdviejų svetainę, viskas buvo čia pat. Taip pat. Niekas nepasikeitę. Antklodė vis dar ant sofos. Ir arbatinis ant žurnalinio staliuko, ir knyga, kurią ji skaitė. Jos dėmesį prikaustė skirtukas. Knyga perskirta į dvi dalis: pirmoji perskaityta, kai Fransua buvo gyvas. O ties trys šimtai dvidešimt pirmu puslapiu jis mirė. Ką daryti? Ar galima toliau skaityti knygą, padalytą vyro mirties?"
"Yra nuostabių žmonių, kuriuos sutinkam netinkamu momentu. Ir yra žmonių, kurie nuostabūs dėl to, kad juos sutinkam reikiamu momentu." Lenkų filosofo mintis.
"Ji vėl nusišypsojo. Jau buvo atpratusi. Bet šio vyro žodžiai dažnai išmušdavo iš vėžių. Niekada nežinai, ką jis pasakys. Ji pagalvojo, kad jo smegenyse žodžiai sukasi ir iškrinta kaip loterijos kamuoliukai."
