"Ši knyga tai kartu fizinė kelionė, dvasiniai ieškojimai ir kelionių atsiminimai. Keliaujama po tris šalis. Italijoje Elizabeth Gilbert studijuoja malonumų meną, Indijoje, apsistojusi nuošaliame vienuolyne, ji atsideda religiniam atsidavimui. Kelionės pabaigoje Bali ir Indonezijoje rašytojai pavyksta pasiekti pusiausvyrą tarp šių dviejų patirčių: malonumo ir atsidavimo. Knygoje vienas šimtas aštuoni skyriai atitinka šimtą aštuonis Japa Malas, Indijos maldos rožinio karoliukus. Gilbert naudojasi šiais skaičiais ir pasakojimo struktūra, kad pažintų save ir lankomas vietoves."
Kartais atrodydavo, kad autore raso knyga siek tiek sausokai, nejausmingai. Tik todel, kad parasyti ja privalo (darbui). Skaitydama apie jos viesnage Italijoje megavausi kaip ji kalba apie italu kalba, vos pati neisimylejau sios kalbos, paskaiciusi autores mintis.. Pradejusi skaityti Indijos skyriu emiau nusivilti, visiskai manes nedominanti sritis apie Dieva, joga, meditacija... taciau galiausiai isivaziavau. Indonezijos skyrius - turbut kaip ir autore, pajauciau pusiausvyra tarp knygos skyriu :))) nes niekas nebeerzino, skaitesi taip greit, lengvai ir aiskiai. Kas patiko, kad daug idomios informacijos, kuri taip paprastai ir labai aiskiai pateikiama. Zodziu, viena is rekomenduojamu knyguciu.
Citatos:
Italija
Jis niekaip negalejo suprasti, kodel man patinka fraze Eime per gatve (Attraversiamo). Taciau mano ausims tai buvo tobulas italisku garsu derinys: Ilgesingo pirmojo garso "a", vibruojamai tariamo "r", raminamo "s" ir ilgokai trunkancio "i-a-mo" pabaigoje. Pamegau ta zodi. Vartojai ji visa laika, varydama Sofi is proto. "Eime per gatve! Eime per gatve!" - kartojau tampydama savo drauge uz rankos mudviem lekiant per paselusio eismo Romos gatves. Galejome uzsimusti ir kaltas butu italiskas zodis.
Geriau netobulai nugyventi savo gyvenima nei tobulai megdzioti svetima.
Indija
Fiziskai tai labai sunku. Kai atsisedi, negalima ne trupucio pajudinti savo kuno, kad ir kokia nepatogi butu jo padetis. Reikia tik sedeti ir sau teigti: "Nera priezasties, del kurios tureciau kitas dvi valandas judeti". Jeigu jauciate nepatoguma, medituokite apie ji, stebekite, koki poveiki jums daro fizinis skausmas. Isoriniame pasaulyje gyvendami, mes nuolat stengiames prisitaikyti prie fiziniu, emociniu ir psichologiniu nepatogumu ir pabegti nuo liudesio ar kliuciu. Vipasanos meditacija moko, jog liduesio ir kliuciu siame gyvenime neimanoma isvengti, taciau jei sugebesite pakankamai ilgai isbuti nejudedami tyloje, suvoksite, kad viskas (nepatogumai ir malonus dalykai) kada nros baigiasi.
Indonezija
Laime - tai asmeniniu pastangu vaisius. Del jos reikia kovoti, jos reikia siekti, reikalauti, kartais jos ieskant - net apkeliauti visa pasauli.
Ubudas nera blogas miestas, jei nori dykineti ir negalvoti, kaip bega dienos. <...> Paklausti, kiek laiko gyvena Ubude, emigrantai negali tiksliai atsakyti del dvieju priezasciu: pirma, jie patys nezino, kiek laiko prabego nuo tada, kai atsikele gyventi i Bali, antra, jie nera isitikine, kad ten is tikruju gyvena. Tie zmones niekur negyvena, jie niekur neisitvirtine. Kai kurie is ju isivaizduoja, kad tiesiog dykineja, kryzkeleje spaudzia masinos pedala laukdami, kol pasikeis sviesa. Po septyniolikos tokio gyvenimo metu niekas jau nebenori isvykti.
No comments:
Post a Comment