Tai antroji Galinos Dauguvietytės knyga, sudaryta Ingos Liutkevičienės. Ši knyga – it pašnekesys. Neskubrus, bet emocingas. Kalbamasi apie viską: jaunystę, tėvus, meilę, darbą, viską, kas sudaro žmogaus gyvenimą. Apie praeitį ir dabartį.
Patiko, bet pabodo.. is tikro knyga ziauriai ziauriai lengvai skaitosi. tokia uh moteryte, aiskiai desto mintis, vos keliose vietose nukrypo nuo temos, (pavyzdziui jos klausia apie kelioniu patirti, ji kalba apie savo skudurine lele ir prikalba du puslapius apie kazka, bet tik ne apie keliones) turi aiskia, tvirta nuomone tam tikrais klausimais. taciau turejau mociute, kuri nros ir nezymus zmogus, bet tokia ismintinga, jos pasakojimai nenusileisdavo. ji nesiguosdavo kaip blogai, tas anas, ji pasakodavo rimtai ir linksmai, dalindavosi patirtimi, ir siaip... tai is esmes toks jausmas, kad mociute rasytu ta knyga, viskas girdeta, tik cigareciu ir alkoholio tiek nebuvo... tai va. kodel pavargau? gal kad nelabai ka naujo suzinojau, tik siek tiek paprastu faktu apie kitus zymius zmones su kuriais bendravo dauguvietyte. gal knyga labiau patiks tam, kuris stokoja optimizmo, ir kitu savybiu, kurias perduoda dauguvietyte savo mintimis. Visgi noras perskaityti treciaja knyga - didelis. :)
No comments:
Post a Comment