Iš tikro, tai pirmoji Kunderos knyga, kurią skaičiau. Gal visgi reikėjo pradėti ne nuo šios, bet ji pirmiausia patraukė akį, tad nebesiblaškiau. Rašymo stilius net labai aiškus, paprasta sakinių konstrukcija, o ir knygutė plonytė, tad skaitymo tik keletui valandų. Nepasakyčiau, kad knyga - šedevras. Bet tai ir ne banalus meilės romaniūkštis. Paliesta daug aktualių temų, pažvelgta kažkiek filosofiškai. Pagrindinė mintis apie žmonių dviveidiškumą, tapatumą, apie tai, kaip apie tą patį įvykį du žmonės mąsto skirtingai, suvokia skirtingai, nepažįsta taip gerai vienas kito, kaip manė, kad turėtų. Bet tai juk labai natūralu, mes net savęs gerai nepažįstam, esam iš dalies visi veidmainiai, prisitaikantys, kartais prarandantys savajį "Aš".. apie visa tai ši knygutė.
Citatos:
"Draugystė man visuomet buvo įrodymas, kad egzistuoja kažkas daug stipriau už idealogiją, religiją, naciją. Diuma romane keturi draugai nuolat atsiduria priešingose stovyklose, priversti kautis vieni su kitais. Bet tai nepakenkia jų draugystei. Jie ir toliau nesiliauja padėję vieni kitiems, slaptai, gudriai, tyčiodamiesi iš abiejų stovyklų vienodai. Jų draugystė jiems svarbiau už tiesą, reikalą, valdžios įsakymus, svarbiau už karalių, už karalienę, svarbiau už viską pasaulyje."
"Iš tikrųjų, kuris yra stipresnis? Atsidūrus jiems meilės žemėje, išties jis buvo stipresnis. Tačiau vos tik toji meilės žemė išslysdavo jiems iš po kojų, ji iškart tapdavo stipresnė, o jis - silpnesnis."
No comments:
Post a Comment