Knygos: A. Baricco "Aistrų pilys"

Alessandro Baricco (g. 1958 m. Turine) - garsiausias šiuolaikinis italų rašytojas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Romanas "Aistrų pilys" (1991) apdovanotas keliomis prestižinėmis premijomis Italijoje bei Medicis premija Prancūzijoje. Romanas "Šilkas" (1996) išverstas į 16 pasaulio kalbų (liet. 1998 "Tyto alba"). Devynioliktojo amžiaus Europos kampelis. Mažas įsivaizduojamas ir tikėtinas miestas. Pono Reilio sapnai ir ponios Reil lūpos. Pirmųjų traukinių pasaka. Vyras, jaučiantis begalybę. Vaikas, ant pečių nešiojantis savo likimą. Crystal Palace - milžiniško stiklo statinio - kerai. Tai knyga, grąžinanti malonumą klausytis Didžiųjų Pasakojimų ir tikėjimą, kad juos dar galima pasakoti. Romanas, kuriuo 1991 metais debiutavo Alessandro Baricco.

Geneali knyga. Jaučiasi, kad A. Baricco ne tik rašytojas, bet ir muzikologas. Knygos tekstas skamba lyg muzika. Skaitai, ir girdi melodiją. Knyga nesuteiks žinių, ji nepersiskaitys vienu prisėdimu. Ji skirta jausmui, jai reikia tinkamos nuotaikos. Ji kažkur nuneša, į pievą, į svajones, į vaikystę ir dar daug kur... Knygoje magija kuriama per paprastus paprasčiausius dalykus. Knyga ne apie aistrą žmogui, o apie aistrą gyvenimui. Rekomenduoju. (Esu skaičius ir jo knyga "Šilkas", bet šiek tiek seniau. "Aistrų pilys" patiko labiau).

Citatos:
"Bet Džun nieko nepasakė. Tiesiog pradėjo verkti, nesujudėjus nei vienam veido raumenėliui, visiškoje tyloje, nuostabiai gražiai, kaip moka tik nedaugelis, kurie verkia vien akimis, lyg taurės iki kraštų sklidinomis liūdesio, šaltomis, kol pagaliau paskutinis lašas nugali ir nusirita žemyn, o paskui jį - tūkstančiai kitų lašų, jos žvelgia sustingusios, o jomis srūva mažytis jų pralaimėjimas. Taip verkė Džun."

"Buvo trečia valanda ryto ir miestas skendėjo savo nakties bitume. Savo sapnų putose. Savo nemigos mėšle. Ir taip toliau."

"-Denai, tu ne toks, kaip kiti, tu darai, daug darai, o dar daugiau įsivaizduoji, ir tau nepakaks viso gyvenimo. Nežinau... man gyvenimas ir taip atrodė toks sunkus... rodėsi, tikras žygdarbis vien jį nugyventi. O tu... tarsi norėtum jį nugalėti, gyvenimą, lyg jis mestų tau iššūkį... atrodo, lyg privalėtum jį nugalėti... kažkas panašaus. Keistas dalykas. Lyg gamintum stiklo burbulus... didžiulius... anksčiau ar vėliau kuris nors iš jų susprogs... kas žino, kiek jų tau jau sprogo ir kiek sprogs... Tačiau... <...>
Tie stiklo burbulai, kuriuos sudaužei, tebuvo gyvenimas... tikrasis gyvenimas gal ir yra tas, kuris sudūžta, gyvenimas lekiant šimto kilometrų per valandą greičiu, kuris galų gale sudūžta... aš tai supratau, pasaulis pilnas žmonių, vaikštinėjančių su mažais stiklo rutuliukais kišenėse... savo mažais varganais nedūžtamais rutuliukais... todėl tu nesiliauk pūtęs stiklo burbulų... jie gražūs, man patikdavo į juos žiūrėti visą tą laiką, kai buvau greta tavęs... viduje tiek visko matyti... pasidaro taip linksma... niekad nesiliauk to daręs... o jei vieną dieną jie sprogs, tai irgi bus gyvenimas, savaip... nuostabus gyvenimas."