"Pirmasis ir vienas geriausių Charles Bukowski romanų „Paštas“ – negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, alkoholiko gyvenimo dienoraštis, aštri beprasmiškos, bukinančios sistemos satyra, o kartu ir nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų, knyga."
Sia knyga taipogi skaiciau antrakart. Patiko. Si siek tiek labiau monotoniska nei "Skaitalas", aiskesne ir be fantastikos, islieka jo siurkstokas rasymo stilius ir poziuris.
Citatos:
"Padėjau narvelį ant žemės, atkabinau dureles ir prisėdau ant laiptelių.
Paukščiai įsispoksojo į praviras dureles. Jie niekaip negalėjo suvokti. Beveik girdėjau, kaip jų miniatiūrinės smegenys bando galvoti. Čia, viduje, jos turėjo maisto ir vandens, o kas gi ten, atviroje erdvėje?
Žalioji apsisprendė pirma. Nušoko nuo savo kartelės ir nutūpė ant narvo kraštelio. Tupėjo ir stebeilijosi į muses. Praėjo 15 sekundžių. Staiga kažkas spragtelėjo jos (o gal ir jo) galvelėje, ir ji šovė tiesiai į dangų. Vis aukštyn, aukštyn, aukštyn. Dar aukščiau! Kaip strėlė!
Dabar atėjo eilė raudonajai. Ji buvo daug neryžtingesnė. Nervingai suko ratus po narvelį. Sunkus sprendimas. Žmonės, paukščiai, visi kadanors pakliūva į tokią situaciją. Tokios žaidimo taisyklės.
Taigi raudonoji blaškėsi po narvelį įtemptai mąstydama. Plieskinati saulė. Musių zvimbimas. Žmogaus ir šuns žvilgsniai. Ir dangus, bekraštis dangus.
To buvo perdaug. Raudonoji nutūpė ant narvo kraštelio. Trys sekundės...
Prrr...
Paukštelio nebebuvo."
"Kaip aš galiu dirbęs kasnakt po 12 valandų, dar spėti miegoti, valgyti, praustis, vaikščioti į skalbyklą, mokėti už dujas ir nuomą, keisti padangas, daryti šimtus būtinų smulkmenų ir spėti mokytis schemas? - paklausiau kartą instruktoriaus apmokymų kambaryje.
-Apsieikite be miego, - atsakė tas neilgai galvojęs.
Aš įdėmiai į jį pažiūrėjau. Ne, jis nerodė grimasų ir nepokštavo. Tas kvailys kalbėjo visisškai rimtai."
No comments:
Post a Comment