Knygos: M. Kundera "Tapatumas"

"Tai romanas apie du žmones – jį ir ją. Jų tarpusavio santykius. Į visą eilę situacijų čia mėginama pažvelgti pirma iš vieno, o vėliau iš kito herojaus pozicijų. Būtent šis variavimas žvilgsniais bei požiūriais ir sudaro pagrindinį romano akcentą. Būtent tai ir įskelia tapatumo klausimą, kai kiekvienas iš herojų mėgina į atitinkamas situacijas ar veiksmus pažvelgti kito herojaus akimis. O nušvitimai ištinka tuomet, kai susikurta tikrovė (kaip vėliau paaiškėja) visiškai neatitinka realiosios. Tačiau, kita vertus, čia pat galima kelti klausimą – kas yra toji “realioji” tikrovė. Galbūt dalelė atsakymo slypi ir šioje knygoje."

Iš tikro, tai pirmoji Kunderos knyga, kurią skaičiau. Gal visgi reikėjo pradėti ne nuo šios, bet ji pirmiausia patraukė akį, tad nebesiblaškiau. Rašymo stilius net labai aiškus, paprasta sakinių konstrukcija, o ir knygutė plonytė, tad skaitymo tik keletui valandų. Nepasakyčiau, kad knyga - šedevras. Bet tai ir ne banalus meilės romaniūkštis. Paliesta daug aktualių temų, pažvelgta kažkiek filosofiškai. Pagrindinė mintis apie žmonių dviveidiškumą, tapatumą, apie tai, kaip apie tą patį įvykį du žmonės mąsto skirtingai, suvokia skirtingai, nepažįsta taip gerai vienas kito, kaip manė, kad turėtų. Bet tai juk labai natūralu, mes net savęs gerai nepažįstam, esam iš dalies visi veidmainiai, prisitaikantys, kartais prarandantys savajį "Aš".. apie visa tai ši knygutė. 

Citatos:

"Draugystė man visuomet buvo įrodymas, kad egzistuoja kažkas daug stipriau už idealogiją, religiją, naciją. Diuma romane keturi draugai nuolat atsiduria priešingose stovyklose, priversti kautis vieni su kitais. Bet tai nepakenkia jų draugystei. Jie ir toliau nesiliauja padėję vieni kitiems, slaptai, gudriai, tyčiodamiesi iš abiejų stovyklų vienodai. Jų draugystė jiems svarbiau už tiesą, reikalą, valdžios įsakymus, svarbiau už karalių, už karalienę, svarbiau už viską pasaulyje."

"Iš tikrųjų, kuris yra stipresnis? Atsidūrus jiems meilės žemėje, išties jis buvo stipresnis. Tačiau vos tik toji meilės žemė išslysdavo jiems iš po kojų, ji iškart tapdavo stipresnė, o jis - silpnesnis."

Kūryba: Užrašų knygutės

Kažkada, porą metų atgal, ieškojau sau naujos knygos užrašams. Na, mano atveju, jos reikalingos, mėgstu vis kažką užsirašyti, pasižymėti, o turimos užrašų knygutės jau buvo sunaudotos, sudėvėtos. Nuėjau į porą parduotuvių ir nieko neišsirinkau, tada kilo idėja, kad galiu tokią knygą pasidaryti pati. Bus mielesnė širdžiai. Ir ji tapo man tokia miela, kad į ją bijau konors perdaug prirašyti, kad tik ilgėliau man jos užtektų :)) Taigi, šis darbelis gal kiek sudėtingesnis, o jei trumpai tariant jo gamybai man reikėjo: kartotinės dėžės, iš jos išsipjoviau reikiamas detales viršeliui. Jas "apvilkau" patikusiu dovanų vyniojimo popieriumi (galima rinktis ir audinį). Popieriaus lapų turėjau labai daug iš senų sasiuvinių, prireikė segiklio jiems - panaudojau segiklį iš seno segtuvo. Na ir belieka viska atsakingai sutvirtinti. O įvairių pavyzdžių yra internete, tad čia labai išsamių instrukcijų ir netalpinsiu. Svarbiausia idėja! :) Beje, nuotraukoje matosi ir antra melynos spalvos knygutė, su post-it lapeliais, kurią gaminau ne sau, o dovanų.

Kūryba: Rankų darbo atvirutės

Mano atviručių gamyba nėra masinė, negaminu pagal užsakymą, nesimokau įvairių technikų, nedarau trafaretų, neperku specialių priemonių ir t.t. Man patinka dovanoti atvirutes ir dar labiau patinka nepirkti jų parduotuvėje. Dauguma parduotuvinių atviručių masinės gamybos, būna šimtakart matytos, neoriginalios, dažnai būna ir taip, kad žmogus gauna po keletą vienodų atviručių gimtadienio proga, per Kalėdas ir pan. Žodžiu, nieko nėra maloniau, kaip padovanoti originalią atvirutę, ją gaminant galvoti apie žmogų, kuriam bus skirta atvirutė.. ieškoti namuose popieriaus likučių, kaspinėlių, dažų ir t.t. Sutaupai pinigų, lavini fantaziją ir gal net nudžiugini žmogų. Aišku nevisada taip būna., bet pabandyti galima? :) Nuotraukoje Kalėdoms darytos atvirutės. Nieko nera papraščiau, viskas daryta iš paprasto spalvoto popieriaus, pieštos ir iškirptos įvairios detales, klijuota pieštukiniais klijais. Tekstui rašyti taip pat papuoštas pagrindas. Paprasta ir greita. :)

Knygos: S. Newman "Vienturtis"

"Socialinės psichologijos atstovė, dėstytoja ir daugelio knygų autorė dr. Susan Newman (Siuzana Niuman) – vienturčio vaiko auginimo ekspertė, kurios specializacija yra vaikas bei šeima. Dr. S. Newman dažnai kviečiama skaityti paskaitų ir vesti seminarų tėvams aktualiomis temomis. Pagal keletą jos knygų sukurti apdovanojimus pelnę edukaciniai filmai.

Kasdien daugėja porų, apsisprendusių auginti vienturtį vaiką. Tą lemia didėjantis gyvenimo tempas, pakitusios šeimos vertybės, karjeros galimybės. Savo knygoje dr. S. Newman pateikia patarimų ne tik vienturtį jau auginančioms poroms, bet ir tiems, kurie dar tik svarsto apie tai. Remdamasi šeimų istorijomis, įvairių sričių specialistų nuomone, autorė negailestingai griauna mitus apie išlepintą vienturtį ir išsamiai analizuoja šiuos klausimus."

Mano nuomonė apie knygą nei gera nei bloga. Ji savotiškai įdomi ir informatyvi. Nors esti ir nemažai pasikartojimų. Bet bemaž visose perskaitytose psichologinėse knygose neapsieita be pasikartojimų. Gal, kad geriau įsisavintume informaciją? Knygoje sukaupta labai daug įvairios statistikos ir šeimų pavyzdžių. Pirmiausia, išvardijamos priežastys, kodėl vis daugiau šeimų apsisprendžia susilaukti vieno vaiko. Toliau, kas sujaukia sutuoktinių mintis ir jie pradeda dvejoti, ir kartais paklūsta kaimynų, giminių spaudimui, stereotipams, nors įsiklausę širdies balso, nemano, kad norėtų daugiau vaikų. Galiausiai, knygoje griaunami mitai, apie vienturčius vaikus ir dalijamasi patarimais, kaip nepridaryti žalos auklėjant vieną vaiką. Vaiko savybės, kurias dažniausiai lipdo vienturčiams, priklauso ne nuo to, ar jis auga vienas, ar su broliais ir seserimis, bet nuo to, kaip buvo auklėjamas ir koks jo charakteris. 

Na ir kaip visada, kelios citatos:

"Auginti Luką yra džiaugsminga ir pasitenkinimo teikianti patirtis, tačiau sykiu tai nepaprastai daug laiko reikalaujantis užsiėmimas. Devyni mėnesiai nėštumo, atsakomybė visam likusiui gyvenimui, o mes su Džimu dar tiek daug kuo norime užsiimti. Aišku, mielai darysime tai su Luku, tačiau jeigu turėtume daugiau vaikų, visi tiek dalykai, kuriuos norisi nuveikti, būtų gerokai apriboti. Nemažai laiko reikia ir sau patiems."

"Ne itin palankūs santykiai su broliais ar seserimis arba tėvais gali būti dar viena priežastis, kodėl žmonės teaugina vieną vaiką. Lorė Karmazin kaip tik galėtų būti toks pavyzdys. "Man nepatinka tokia aplinka šeimoje, kai vaikai vienas su kitu varžosi. Nemanau, kad tai sveika. Prisiminusi savo brolį ir save, galiu pasakyti, kad mes visai svetimi. Taip, suprantama, egzistuoja ryšys, kuris užsimezga visų pirma dėl sykiu praleistų dvylikos ar aštuoniolikos metų, ne dėl kitos priežasties. Nemanau, kad žmogui reikia brolio ar sesers tam, kad jis visuomet turėtų draugą. Ši teorija nėra iki galo teisinga.""

"Vaikai mokosi iš visko, kas aplink jį, ne tik iš namų aplinkos. Jei jis mylimas, jei jaučia jaukumą ir šilumą, tai, kad vienturtis, nieko nelemia."

"Kadangi, būti motina yra viena didžiausią pasitenkinimą ir atpildą moteriai teikiančių patirčių, natūralu ir lengva "pasinėrus į motinystę prarasti save. 

Ne viena moteris nėštumo metu suklęsti, juo mėgaujasi. Jos dievina fizinį kūdikio nešiojimo pojūtį, iš aplinkinių gaunamą dėmesį. Jos jaučiasi jausmingesnės, patrauklesnės. Vyrai, draugai ir giminaičiai paslaugūs, nėščios moterys pagerbtos. Ne vienai tai nemenka paskata gimdyti vaikus. Pagalvokite apie tai. Spindesys trunka neilgai, o po jo ateina motinystės kasdienybė."

"Ypač įsitvirtinę mitai apie vienturtį vaiką pagaliau sklaidosi, keičiasi šeimos samprata. Kažkada šeimos apibrėžimas buvo gana ribotas, ir dauguma žmonių stengdavosi į jį sutilpti, tuokdamiesi ir augindami du ar daugiau vaikų. Šeimos planavimas šiais laikais daug labiau apgalvotas, atsižvelgiama į tėvų galimybes aprūpinti vaiką ar vaikus bei į pačių tėvų viltis, svajones, prioritetus. Kažkada savanaudiškas buvęs požiūris šiandien laikomas išmintingu."

Knygos: A. Baricco "Aistrų pilys"

Alessandro Baricco (g. 1958 m. Turine) - garsiausias šiuolaikinis italų rašytojas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Romanas "Aistrų pilys" (1991) apdovanotas keliomis prestižinėmis premijomis Italijoje bei Medicis premija Prancūzijoje. Romanas "Šilkas" (1996) išverstas į 16 pasaulio kalbų (liet. 1998 "Tyto alba"). Devynioliktojo amžiaus Europos kampelis. Mažas įsivaizduojamas ir tikėtinas miestas. Pono Reilio sapnai ir ponios Reil lūpos. Pirmųjų traukinių pasaka. Vyras, jaučiantis begalybę. Vaikas, ant pečių nešiojantis savo likimą. Crystal Palace - milžiniško stiklo statinio - kerai. Tai knyga, grąžinanti malonumą klausytis Didžiųjų Pasakojimų ir tikėjimą, kad juos dar galima pasakoti. Romanas, kuriuo 1991 metais debiutavo Alessandro Baricco.

Geneali knyga. Jaučiasi, kad A. Baricco ne tik rašytojas, bet ir muzikologas. Knygos tekstas skamba lyg muzika. Skaitai, ir girdi melodiją. Knyga nesuteiks žinių, ji nepersiskaitys vienu prisėdimu. Ji skirta jausmui, jai reikia tinkamos nuotaikos. Ji kažkur nuneša, į pievą, į svajones, į vaikystę ir dar daug kur... Knygoje magija kuriama per paprastus paprasčiausius dalykus. Knyga ne apie aistrą žmogui, o apie aistrą gyvenimui. Rekomenduoju. (Esu skaičius ir jo knyga "Šilkas", bet šiek tiek seniau. "Aistrų pilys" patiko labiau).

Citatos:
"Bet Džun nieko nepasakė. Tiesiog pradėjo verkti, nesujudėjus nei vienam veido raumenėliui, visiškoje tyloje, nuostabiai gražiai, kaip moka tik nedaugelis, kurie verkia vien akimis, lyg taurės iki kraštų sklidinomis liūdesio, šaltomis, kol pagaliau paskutinis lašas nugali ir nusirita žemyn, o paskui jį - tūkstančiai kitų lašų, jos žvelgia sustingusios, o jomis srūva mažytis jų pralaimėjimas. Taip verkė Džun."

"Buvo trečia valanda ryto ir miestas skendėjo savo nakties bitume. Savo sapnų putose. Savo nemigos mėšle. Ir taip toliau."

"-Denai, tu ne toks, kaip kiti, tu darai, daug darai, o dar daugiau įsivaizduoji, ir tau nepakaks viso gyvenimo. Nežinau... man gyvenimas ir taip atrodė toks sunkus... rodėsi, tikras žygdarbis vien jį nugyventi. O tu... tarsi norėtum jį nugalėti, gyvenimą, lyg jis mestų tau iššūkį... atrodo, lyg privalėtum jį nugalėti... kažkas panašaus. Keistas dalykas. Lyg gamintum stiklo burbulus... didžiulius... anksčiau ar vėliau kuris nors iš jų susprogs... kas žino, kiek jų tau jau sprogo ir kiek sprogs... Tačiau... <...>
Tie stiklo burbulai, kuriuos sudaužei, tebuvo gyvenimas... tikrasis gyvenimas gal ir yra tas, kuris sudūžta, gyvenimas lekiant šimto kilometrų per valandą greičiu, kuris galų gale sudūžta... aš tai supratau, pasaulis pilnas žmonių, vaikštinėjančių su mažais stiklo rutuliukais kišenėse... savo mažais varganais nedūžtamais rutuliukais... todėl tu nesiliauk pūtęs stiklo burbulų... jie gražūs, man patikdavo į juos žiūrėti visą tą laiką, kai buvau greta tavęs... viduje tiek visko matyti... pasidaro taip linksma... niekad nesiliauk to daręs... o jei vieną dieną jie sprogs, tai irgi bus gyvenimas, savaip... nuostabus gyvenimas."

Knygos: J. Picoult "Devyniolika minučių"

"Romano „Devyniolika minučių“ pagrindinis įvykis, apie kurį sukasi romano siužetas, šiurpus ir ne kartą matytas žiniose ar spaudos pranešimuose. Tai devyniolika minučių trukę šaudymai mokykloje. Lietuvių ir daugiau kaip 35 pasaulio šalių skaitytojų pamėgta JAV rašytoja Jodi Picoult pasakoja, kad pagrindinė paskata parašyti šį romaną buvo jos vaikai. Ji stebėjo, kaip jos vaikai stengiasi pritapti tarp draugų mokykloje, girdėjo jų pasakojimus apie patyčias mokykloje."

Kiekvienas mokykloje susidūrem su patyčiomis. Buvom tie, iš kurių tyčiojosi, tie, kurie tyčiojomės, arba tie, kurie stebėjom viską iš šono.  O galbūt, net tie, kurie buvote tų vaikų tėvai arba mokytojai. Knyga liečia beveik visus. Pasakojimas tikslus, sukrečiantis, jautrus. Puslapis po puslapio atskleidžiantis vis daugiau svarbių, pažįstamų, išgyventų arba netikėtų detalių. Autorė viska labai puikiai pateikia. Visos situacijos, tiek iš moksleivių pusės, tiek iš tėvų, tiek iš teisėsaugos prieš rašant knygą atsakingai ištirtos, pasidomėta, surinkta medžiaga, pokalbiai su nukentėjusiais žmonėmis, su detektyvais, advokatais. Kiekviena patyčia daugeliui bus iki skausmo pažįstama, kiekviena mamos abejonė, kiekvienas žengtas veikėjo žingsnis privers jus pagalvoti, o kaip elgčiausi aš? Labai gera knyga ir autorė, rekomenduoju.

Citatos:

"Džousė jau žinojo atsakymą. Šita vaikų kompanija nebuvo jos draugai. Populiarūs vaikai iš tikrųjų draugų neturi; turi sąjungininkų. Saugus esi tol, kol nepradedi pasitikėti, - kiekvieną akimirką bet kas gali paversti tave pajuokos objektu, nes tada žinos, kad juokiamasi ne iš jo."

"Kai leidies į keršto kelionę, pirmiausia iškask dvi kapo duobes: vieną priešui, o kitą - sau pačiam." Kinų patarlė.

"Tačiau, kai pagalvoji, o gal blogi dalykai atsitinka dėl to, kad tai vienintelis būdas mums priminti, kaip turėtų atrodyti gėris."

Knygos: G. Chapman, R. Campbell "Penkios vaikų meilės kalbos"

„Penkios meilės kalbos“ – tai savotiški meilės kalbų kursai tėvams, mokytojams ir kitiems žmonėms, mylintiems vaikus ir dirbančiais su jais. Ilgametė abiejų autorių šeimų konsultavimo patirtis, iliustruojama konkrečiais pasakojimais, bei išmintingi patarimai padės išreikšti meilę vaikui suprantama meilės kalba ir pateiks daug pasiūlymų, kaip būti gerais tėvais.
Knygos autoriai – pasaulinio pripažinimo sulaukusio bestselerio „Penkios meilės kalbos“ (Alma littera, 2008,) autorius dr. Garis Čapmanas ir jo ilgametis kolega, 37 metus dirbęs psichiatrijos srityje dr. Rosas Kempbelas.

Labai patiko ši knyga, radau ko pasimokyti, ir naudingų patarimų. Maniau kad apie meilę nėra nei ką rašyti, nei ką skaityti, mylintis tėvai ir be literatūros tinkamai mokės mylėti savo vaiką, bet visgi radau šio bei to naudingo. Pasirodo, net ir iš pažiūros labiausiai mylintiems tėvams verta knygą paskaityti.

Knygos: M. Innes "Cinamono miestas"

"Norite pabėgti ten, kur visą laiką šviečia saulė? Kur aistringą muziką, magiškus gėrimus ir egzotišką Afrikos kasdienybę praturtina arabų kultūra?
Maroke, pačioje Marakešo širdyje, rausva siena aptvertame senamiesčio centre, Miranda ir jos gyvenimo draugas Danas susiviliojo nusipirkti gražų apleistą riadą. Pradėję restauruoti pastatą jie supranta, kad šiame smilkalų ir veidrodžių mieste viskas kitaip, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio..."

Patiko, jausmas toks, lyg būtum ten pat, kur ir knygos herojais. Labai šilta, kvapni knyga, tinkanti žiemos vakarui.

Knygos: L. Lavaste "Skersgatvis dviems"

"Savo talento gerbėjams „Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste, šmaikščios knygos „Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“ (2005) autorė, pristato antrąją knygą. Ironišką ir graudžią, linksmą ir sukrečiančią, skausmingą ir atvirą. Knygą, kurioje vyras ir moteris – jaudinamai nuogi."

Nerealiai įtrauke ir sudomino, perskaičiau akimirksniu, per porą dienelių. Labai neblogas rašymo stilius. Interviu su daugybę žinomų žmonių sudėtingomis temomis. Atvirai apie daug ką. Verta paskaityti.

Knygos: I.D. Yalom "Meilės budelis"

"Irvinas Yalomas - garsus amerikiečių psichoterapeutas, vienas ryškiausių humanistinės-egzistencinės krypties atstovų, fundamentalių veikalų, skirtų grupinei ir egzitencinei psichoterapijai, autorius. Šioje pasaulinį populiarumą pelniusioje knygoje I. Yalomas atsiskleidžia kaip patyręs praktikas, pasiryžęs dalintis su skaitytoju "profesinės virtuvės" paslaptimis. Dešimtyje novelių įtaigiu literatūriniu stiliumi pasakojamos įdomiausios I. Yalomo pacientų istorijos."

Skaiciau skaiciau, ir likus porai istoriju nebeistengiau pabaigti nes pabodo. Artejant prie pabaigos supratau, kad sios knygos nevertejo skaityti. Nieko ji nepaliko perskaicius, ir nieko mandro nesuzinojau. Skaitosi lengvai, bet turinys ne toks kokio tikejausi. Tiesiog apima beviltiskumas skaitant visiskai nesusitvarkanciu su savimi zmoniu istoriju. Silpnumas.. nesinori tokiu knygu nei skaityti.. o ir psichoterapeuto darbas pasirode ne toks kokio tikejausi. whatever.. nezinau net ka apie sia knyga parasyti. populiarus autorius, psichoterapeutas, bet neprilipo...

Knygos: Tony Parsons "Šeimos keliu", "Vyras ir vaikas", "Vyras ir žmona"

Visos šios trys knygos apie šeimas. Pirmoji skaityta knyga "Šeimos keliu". "Trys seserys. Trys poros. Du nėštumai. Šešetas vyrų ir moterų, mėginančių spręsti meilės uždavinius ir ieškančių prasmės šeimyniniame gyvenime." - Patiko man ši knyga, lengvai skaitosi, jautri, artima.

Kita, "Vyras ir vaikas". Haris Silveris – suaugęs, bet nenusivylęs trisdešimtmetis, susitupėjęs, bet ne paikai viskuo patenkintas, pamokytas, bet ne tiek, kad kiltų noras pulti po traukiniu. Žodžiu, gyvena geriausius metus. Turi gražią žmoną, ketverių metų šviesiaplaukį mėlynakį sūnelį, gerą darbą televizijoje. Bet po vienos nakties Hariui tenka mokytis suprasti, kas iš tikrųjų yra meilė ir gyvenimas.
„Vyras ir vaikas“ – puikiai parašyta knyga, kuri apie žmonių santykius padės sužinoti daugiau nei psichologijos raštai. Išleistas ir šios knygos tęsinys – „Vyras ir žmona“
Man knyga labai patiko! Si knyga pasirode idomesne, jautresne ir aktualesne nei pries tai skaityta "Seimos keliu". Idomus vyro poziuris ir mastymas visom tom temom, su kuriom jis susidure. Taip aiskiai, paprastai ir uzkabinanciai parasyta, jog rijau puslapius ir taip viskas jautru ir idomu buvo, vis pasvarstydavau, kaip gi elgciausi pati tokiose situacijose.

Knygos tęsinys "Vyras ir žmona": Nors ir surijau knyga per pora dienu, bet supratau, kad realiai skaityti tesinio neverta. Uztenka perskaityti "Vyras ir vaikas", o tesinyje viskas galu gale nusibosta, neberandama nieko naujo, nieko labai uz sirdies griebiancio, perskaitai ir tiek. Labai daug kartojimu tiems, kurie neskaite pirmos dalies, o kadangi as skaiciau pirmaja dali, tai man tie kartojimai nebuvo reikalingi, atsibosdavo skaityti tai, ka jau zinojau :)

Knygos: Ch. Bukowski "Paštas"

"Pirmasis ir vienas geriausių Charles Bukowski romanų „Paštas“ – negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, alkoholiko gyvenimo dienoraštis, aštri beprasmiškos, bukinančios sistemos satyra, o kartu ir nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų, knyga."

Sia knyga taipogi skaiciau antrakart. Patiko. Si siek tiek labiau monotoniska nei "Skaitalas", aiskesne ir be fantastikos, islieka jo siurkstokas rasymo stilius ir poziuris.

Citatos:
"Padėjau narvelį ant žemės, atkabinau dureles ir prisėdau ant laiptelių.
Paukščiai įsispoksojo į praviras dureles. Jie niekaip negalėjo suvokti. Beveik girdėjau, kaip jų miniatiūrinės smegenys bando galvoti. Čia, viduje, jos turėjo maisto ir vandens, o kas gi ten, atviroje erdvėje?
Žalioji apsisprendė pirma. Nušoko nuo savo kartelės ir nutūpė ant narvo kraštelio. Tupėjo ir stebeilijosi į muses. Praėjo 15 sekundžių. Staiga kažkas spragtelėjo jos (o gal ir jo) galvelėje, ir ji šovė tiesiai į dangų. Vis aukštyn, aukštyn, aukštyn. Dar aukščiau! Kaip strėlė!
Dabar atėjo eilė raudonajai. Ji buvo daug neryžtingesnė. Nervingai suko ratus po narvelį. Sunkus sprendimas. Žmonės, paukščiai, visi kadanors pakliūva į tokią situaciją. Tokios žaidimo taisyklės.
Taigi raudonoji blaškėsi po narvelį įtemptai mąstydama. Plieskinati saulė. Musių zvimbimas. Žmogaus ir šuns žvilgsniai. Ir dangus, bekraštis dangus.
To buvo perdaug. Raudonoji nutūpė ant narvo kraštelio. Trys sekundės...
Prrr...
Paukštelio nebebuvo."

"Kaip aš galiu dirbęs kasnakt po 12 valandų, dar spėti miegoti, valgyti, praustis, vaikščioti į skalbyklą, mokėti už dujas ir nuomą, keisti padangas, daryti šimtus būtinų smulkmenų ir spėti mokytis schemas? - paklausiau kartą instruktoriaus apmokymų kambaryje.
-Apsieikite be miego, - atsakė tas neilgai galvojęs.
Aš įdėmiai į jį pažiūrėjau. Ne, jis nerodė grimasų ir nepokštavo. Tas kvailys kalbėjo visisškai rimtai."

Knygos: Ch. Bukowski "Skaitalas"

„Skaitalas“ – paskutinė Charleso Bukowskio knyga, pasirodžiusi 1994 m. – šiurkštus juodojo humoro tekstas, parodijuojantis populiariosios literatūros klišes. Neatsitiktinai knygos epigrafas – „skiriama prastai literatūrai“. Šis Bukowskio kokteilis suplaktas iš sarkazmo, mistikos, ironijos ir personažų idiotizmo.

Skaiciau sia knyga pries 4-verius metus, ir nusprendziau dabartinemis akimis ir smegenimis, is naujo isijausti i knyga, tuo labiau, kad jai perskaityti tereikia pusdienio. Prisijuokiau, ironija ir sarkazmas, trumpi sakiniai ir absurdiskos situacijos, bet neapsieita ir be rimtu temu, ivilktu i sarkazmo apvalkala. Kaip tada, pries 4 metus, taip ir dabar, knyga patiko. Neskaityti tiems, kurie megsta tik gera, taisyklinga literatura. Si knyga bus grubi, bus absurdiska, bus juokinga, bet tikrai ne kiekvienam. Arba pasiduoti ir patiketi istorija ir skaityti knyga, arba net nepaziureti i jos puse.

Ir kelios citatos:
"Mes laukėme ir laukėme. Visi mes. Negi tas psichiatras nežino, kad laukimas yra vienas iš tų dalykų, kuris išvaro žmogų iš proto? Visą gyvenimą žmonės laukia. Jie laukia gyvenimo, jie laukia mirties. Laukia eilėje prie tualetinio popieriaus. Laukia eilėje pinigų. O jeigu jie pinigų neturi, laukia dar ilgesnėse eilėse. Lauki, kol užmigsi, paskui lauki, kol atsibusi.Lauki vedybų ir lauki skyrybų. Lauki lietaus, lauki, kada jis baigsis. Lauki maisto, paskui vėl lauki maisto. Lauki gydytojo laukiamajame su krūva bepročių ir galvoji, gal tu vienas iš jų."

"Geriausi gyvenimo periodai būna tada, kai ničnieko neveiki, o tik svarstai apie jį, letai apgalvoji. Na, tarkim, nusprendei, kad gyvenimas beprasmis, tada jis tampa nevisai beprasmiu, nes tu supranti jo beprasmiškumą, ir tavo beprasmiškumo supratimas suteikia jam prasmės. Suprantate, apie ką aš? Optimistinis Pesimizmas."

Knygos: G. Dauguvietytė "Post Scriptum"

Tai antroji Galinos Dauguvietytės knyga, sudaryta Ingos Liutkevičienės. Ši knyga – it pašnekesys. Neskubrus, bet emocingas. Kalbamasi apie viską: jaunystę, tėvus, meilę, darbą, viską, kas sudaro žmogaus gyvenimą. Apie praeitį ir dabartį.


Patiko, bet pabodo.. is tikro knyga ziauriai ziauriai lengvai skaitosi. tokia uh moteryte, aiskiai desto mintis, vos keliose vietose nukrypo nuo temos, (pavyzdziui jos klausia apie kelioniu patirti, ji kalba apie savo skudurine lele ir prikalba du puslapius apie kazka, bet tik ne apie keliones) turi aiskia, tvirta nuomone tam tikrais klausimais. taciau turejau mociute, kuri nros ir nezymus zmogus, bet tokia ismintinga, jos pasakojimai nenusileisdavo. ji nesiguosdavo kaip blogai, tas anas, ji pasakodavo rimtai ir linksmai, dalindavosi patirtimi, ir siaip... tai is esmes toks jausmas, kad mociute rasytu ta knyga, viskas girdeta, tik cigareciu ir alkoholio tiek nebuvo... tai va. kodel pavargau? gal kad nelabai ka naujo suzinojau, tik siek tiek paprastu faktu apie kitus zymius zmones su kuriais bendravo dauguvietyte. gal knyga labiau patiks tam, kuris stokoja optimizmo, ir kitu savybiu, kurias perduoda dauguvietyte savo mintimis. Visgi noras perskaityti treciaja knyga - didelis. :)

Knygos: E. Gilbert "Valgyk, melskis, mylėk"

"Ši knyga tai kartu fizinė kelionė, dvasiniai ieškojimai ir kelionių atsiminimai. Keliaujama po tris šalis. Italijoje Elizabeth Gilbert studijuoja malonumų meną, Indijoje, apsistojusi nuošaliame vienuolyne, ji atsideda religiniam atsidavimui. Kelionės pabaigoje Bali ir Indonezijoje rašytojai pavyksta pasiekti pusiausvyrą tarp šių dviejų patirčių: malonumo ir atsidavimo. Knygoje vienas šimtas aštuoni skyriai atitinka šimtą aštuonis Japa Malas, Indijos maldos rožinio karoliukus. Gilbert naudojasi šiais skaičiais ir pasakojimo struktūra, kad pažintų save ir lankomas vietoves."

Kartais atrodydavo, kad autore raso knyga siek tiek sausokai, nejausmingai. Tik todel, kad parasyti ja privalo (darbui). Skaitydama apie jos viesnage Italijoje megavausi kaip ji kalba apie italu kalba, vos pati neisimylejau sios kalbos, paskaiciusi autores mintis.. Pradejusi skaityti Indijos skyriu emiau nusivilti, visiskai manes nedominanti sritis apie Dieva, joga, meditacija... taciau galiausiai isivaziavau. Indonezijos skyrius - turbut kaip ir autore, pajauciau pusiausvyra tarp knygos skyriu :))) nes niekas nebeerzino, skaitesi taip greit, lengvai ir aiskiai. Kas patiko, kad daug idomios informacijos, kuri taip paprastai ir labai aiskiai pateikiama. Zodziu, viena is rekomenduojamu knyguciu.

Citatos:

Italija
Jis niekaip negalejo suprasti, kodel man patinka fraze Eime per gatve (Attraversiamo). Taciau mano ausims tai buvo tobulas italisku garsu derinys: Ilgesingo pirmojo garso "a", vibruojamai tariamo "r", raminamo "s" ir ilgokai trunkancio "i-a-mo" pabaigoje. Pamegau ta zodi. Vartojai ji visa laika, varydama Sofi is proto. "Eime per gatve! Eime per gatve!" - kartojau tampydama savo drauge uz rankos mudviem lekiant per paselusio eismo Romos gatves. Galejome uzsimusti ir kaltas butu italiskas zodis.

Geriau netobulai nugyventi savo gyvenima nei tobulai megdzioti svetima.

Indija
Fiziskai tai labai sunku. Kai atsisedi, negalima ne trupucio pajudinti savo kuno, kad ir kokia nepatogi butu jo padetis. Reikia tik sedeti ir sau teigti: "Nera priezasties, del kurios tureciau kitas dvi valandas judeti". Jeigu jauciate nepatoguma, medituokite apie ji, stebekite, koki poveiki jums daro fizinis skausmas. Isoriniame pasaulyje gyvendami, mes nuolat stengiames prisitaikyti prie fiziniu, emociniu ir psichologiniu nepatogumu ir pabegti nuo liudesio ar kliuciu. Vipasanos meditacija moko, jog liduesio ir kliuciu siame gyvenime neimanoma isvengti, taciau jei sugebesite pakankamai ilgai isbuti nejudedami tyloje, suvoksite, kad viskas (nepatogumai ir malonus dalykai) kada nros baigiasi.

Indonezija
Laime - tai asmeniniu pastangu vaisius. Del jos reikia kovoti, jos reikia siekti, reikalauti, kartais jos ieskant - net apkeliauti visa pasauli.

Ubudas nera blogas miestas, jei nori dykineti ir negalvoti, kaip bega dienos. <...> Paklausti, kiek laiko gyvena Ubude, emigrantai negali tiksliai atsakyti del dvieju priezasciu: pirma, jie patys nezino, kiek laiko prabego nuo tada, kai atsikele gyventi i Bali, antra, jie nera isitikine, kad ten is tikruju gyvena. Tie zmones niekur negyvena, jie niekur neisitvirtine. Kai kurie is ju isivaizduoja, kad tiesiog dykineja, kryzkeleje spaudzia masinos pedala laukdami, kol pasikeis sviesa. Po septyniolikos tokio gyvenimo metu niekas jau nebenori isvykti.